Ką daro Pietrytų Aziją patrauklią kaip rūšį muitų saugios zonos, daugiausiai susiję su pigesne darbo jėga ir gerais prekybos susitarimais. Regiono daugelyje vietų darbo jėgos kaina paprastai būna maždaug pusė nuo to, ką ji yra Kinijoje, suteikiant gamintojams galimybę išlaikyti pelno ribas net tada, kai jie konkuruoja pasaulyje. Šioje teritorijoje taip pat yra gana tvirtų prekybos susitarimų. Paimkime pavyzdžiui AFTA ir RCEP – šie susitarimai padeda mažinti muitus ir skatina prekybą tarp kaimyninių šalių, kas tikrai padeda vietos verslui išlikti konkurencingam. Įmonės, kurios žino, kaip naudotis šiais prekybos mechanizmais, dažnai sutaupo lėšų tiek medžiagų įsigijimuose, tiek kasdienėse operacijose, todėl Pietrytų Azija tampa ne tik pigesne, bet ir išmintingesne vieta ilgalaikiam verslo valdymui.
Pietrytų Azija yra svarbi tarptautinio prekybos vietovė, nes čia kertasi visos pagrindinės jūrų prekybos linijos. Artumas Pietų Kinijos jūrai ir Malakos sąsiauriui leidžia laivams greičiau vežti krovą nei keliaujant kitur. Įmonėms, siekiančioms patekti į Azijos rinkas ar per Ramųjį vandenyną, ši vietovė tarnauja kaip centrinis mazgas. Todėl daugybė stambių įmonių čia įsikuria, kad palengvintų tiekimo grandines. Pavyzdžiui, Singapūras tapo tikru regiono sandėlių karaliumi dėl puikių uosto įrenginių ir verslui palankių politikų. Visi šie veiksniai kartu leidžia greitai judėti prekėms, o ši struktūra padeda vietos ekonomikoms tolygiai augti ilgainiui be pernelyg staigių nelygumų.
Pietrytų Azija tapo kažkuo panašiu į muitinės zoną, daugiausiai todėl, kad vyriausybės ten nuolat investuoja pinigų į jų uostus. Pažvelkite į vien tik Vietnamą, kuris iki 2028 metų planuoja beveik 25 milijardus dolerių skirti pakrantės infrastruktūrai. Visa regiono šalių bendrai tikisi išleisti apie 80 milijardų dolerių uostų ir prieplaukų modernizavimui artimiausiais metais, siekdamos greičiau apdoroti daugiau krovos. Geriau išplėtota uosto infrastruktūra reiškia, kad laivai laukia mažiau laiko, o įmonės taupo tikrus pinigus, todėl daugelis gamintojų svarsto galimybę perkelti gamybą čia iš Kinijos. Taip pat gerėja ir kelių tinklai bei geležinkelių ryšiai, kurie iš tiesų leidžia tiems moderniems uostams efektyviai veikti, kai prekės turi būti gabentos į šalies gilumą. Visa ši investicija keičia, kaip verslas veikia per sienas, sukuriant naujas galimybes, kurių anksčiau nebuvo tiek vietiniams ekonomikos sektoriams, tiek tarptautiniams prekybininkams, ieškantiems pigesnių alternatyvų.
Šalių Pietrytų Azijoje infrastruktūros ir logistikos sistemos susiduria su didelėmis problemomis, kurios labai veikia tiekimo grandinių veiksmingumą. Paimkime, pavyzdžiui, kelius – tik apie 30 procentų ASEAN šalių kelių atitinka reikalavimus, todėl prekių vežimas laiku tampa tikra iššūkių. Prasti kelių sąlygos sukelia įvairius kamštis, dėl kurių atsiranda vėlavimų ir didėja išlaidos įmonėms, kurios bando pasiekti tokį pat lygį kaip Kinija, sukurius savo tiekimo tinklus. Išspręsti šią problemą yra ne tik svarbu, bet ir būtina, jei regionas nori, kad tiekimo grandinės veiktų sklandžiai. Reikia rimtai investuoti į geresnius kelius ir tiltus, taip pat į logistikos sprendimus, kurie galėtų prisitaikyti prie šių regioninių ypatumų, neperkraudami biudžeto.
Daugelis gamybos sektorių Pietrytų Azijoje vis dar labai priklauso nuo iš Kinijos gaunamų dalių ir medžiagų, todėl jų pačių tiekimo grandinių valdymas yra gana sudėtingas procesas. Kai kurioms pasaulinės rinkos problemoms, tokios kaip puslaidininkių stygius 2021 metais, šios įmonės patiria stiprų poveikį, nes neturi daug alternatyvų. Tada tampa labai svarbu ieškoti būdų, kaip išplėsti tiekėjų šaltinius. Kai kurios įmonės jau pradėjo bendradarbiauti su artimesniais tiekėjais ar net su tiekėjais savo šalyse. Toks požiūris padeda kurti stipresnes tiekimo sistemas, kurios gali geriau atlaikyti netikėtas problemas nei anksčiau. Pavyzdžiui, automobilių gamybos įmonės Tailande dabar bendradarbiauja su vietiniais metalo apdirbimo įmonėmis, o ne tik primeta importą iš užsienio.
Nenuoseklūs reguliavimo aktai ASEAN šalyse kelia sunkumų verslui, veikiančiam šiame regione. Skirtingos šalys taiko įvairius muitus, savotiškai tvarko muitinės procedūras ir turi visiškai kitokius darbo teisės aktus. Šie skirtumai reikšmingai veikia atitikimo biudžetą ir sulėtina kasdienes operacijas. Jei ASEAN šalys sėkmingiau bendradarbiautų reguliavimo srityje, tai ilgainiui atvertų daugybę naujų galimybių. Prekyba tarp narių taptų kur kas paprastesnė, o tiekimo grandinių valdymas per sienas nebebūtų tokia košmariška patirtis. Įmonėms, planuojančioms Pietryčių Aziją kaip vietą, kurios perkeltų gamybą iš Kinijos, šių reguliavimo klausimų sprendimas nėra tik pageidautinas – tai būtina sąlyga, kad regionas taptų tikra alternatyva gamybos bazėms.
Vietnamas pastaruoju metu tapo tikru eksportavimo milžinu, 2022 metais susikrovė apie 19 mlrd. dolerių prekybos perteklių, daugiausiai dėl to, kad jų gamyklų darbas beveik neverda. Šalis vis labiau įsitvirtina kaip vieta, kurioje įmonės perkelia veiklą iš Kinijos, todėl toliau plūsta užsienio kapitalas, ypač elektronikos prekių ir drabužių gamybai. Tačiau čia taip pat yra ir kliūčių. Šis greitas augimas kelia klausimų, ar Vietnamas galės išlaikyti tokį tempą be būsimų problemų. Kai kurie ekonomistai pažymi, kad jei plėtra toliau vyks tokiu pačiu tempu, nekontroliuojamai, kainos šalyje gali pradėti augti nevaldomai. Tai tikrai apsunkintų padėtį tiems, kurie rimtai galvoja apie investicijas į Vietnamą ilgalaikėje perspektyvoje. Jei Vietnamas nori išlaikyti savo pozicijas, jam reikia rasti būdų valdyti vis augančias investicijas, kartu neleisti, kad kasdieniniai vietos gyventojai būtų paveikti augančių išlaidų.
Tailandas tapo svarbiais gamybos centrais dėl gerai išvystytų pramonės zonų, kurios traukia didelius gamintojus, ypač automobilių pramonėje. Šios specialios ekonominės zonos į šalį atneša nuolatinę investicijų srautą ir padeda išlaikyti ekonomikos stabilumą. Naujai Tailandas nusisuko į elektrinių transporto priemonių gamybą, siekdamas pirmauti technologijų srityje. Siekis gaminti elektrines transporto priemones yra logiškas, atsižvelgiant į visuotinį poreikį grynesnėms transporto alternatyvoms, nors tam tikrai yra įveikiamų kliūčių. Siekiant maksimaliai panaudoti šalies pramoninę infrastruktūrą, būtina stengtis labiau pritraukti technologinius startusius ir inovacijų centrus, kad jie čia steigtųsi. Tikslas turėtų būti ne tik gamyklų vieta, o tikra centrinė vieta, kurioje būtų plėtojamos ir testuojamos naujos technologijos.
Vietnamas ir Tailandas sparčiai didina vietinę gamybą, tačiau šis progresas kelia rimtų atsinaujinimo problemų. Greitas pramonės plėtros tempas kelia grėsmę ekosistemoms abiejose šalyse, ypač apie pagrindinius gamybos centrus. Gamintojai susiduria su realiomis iššūkiais, bandomi sumažinti gamybos kaštus ir kartu mažinti įmonių išmetamų teršalų kiekį. Daugelis įmonių, kurios mato ateitį, jau pradėjo naudoti saulės elektrines, perdirbimo programas ir šaresnes gamybos metodus, kad aktyviai susitvarkytų su šiomis problemomis. Žaliosios ekonomikos kryptis jau ne tik tarptautinių klimato tikslų vykdymas – ji tampa būtinybe, jei šios ekonomikos nori augti nekenkdamos miškams, upėms ir orų kokybei. Kai tikimasi, kad gamyklų gamyba per penkerius metus padvigubės, Hanojaus ir Bangkoko sprendimų priėmėjams dabar būtina padaryti atsinaujinimą pagrindine savo ekonomikos planavimo dalimi.
Pastaruoju metu JAV vyriausybė vis atidžiau stebi, kaip šalių tvarkomi prekybos praktikos, ypač kai bandoma apeiti muitų tarifų taisykles. Ši griežtesnė priežiūra kelia tikrąsias problemas eksportuotojams iš Pietrytų Azijos, kurie naudoja įvairius metodus, kad išvengtų papildomų mokesčių už prekes, tiekiamas į Ameriką. Naujos taisyklės, kurios įgyvendinamos, gali padidinti išlaidas, susijusias su reikalavimų laikymusi, o tai reiškia, kad daugeliui įmonių reikės persvarstyti, iš kur įsigyjamos žaliavos ir kaip prekės siunčiamos per sienas. Įmonės tikrai turi prisitaikyti, jei nori toliau prekiauti JAV rinkoje, neužleisdamos vietos konkurentams. Visa situacija parodo, kad lankstūs tiekimo šaltiniai jau nebėra tik papildomas privalumas, bet būtinas dalykas, reikalingas siekiant prisitaikyti prie vis keičiančiųsių reglamentų, kurie atsiranda kone kas kelis mėnesius.
Jei Pietrytų Azijai būtų taikomi visuotiniai muitai nuo 10 % iki 20 %, regiono ekonomika gali patirti rimtų pasekmių. Tokio tipo muitai linkę padidinti, ką žmonės moka už importuojamus prekes, dėl ko gali rimtai sulėtėti ekonomikos augimas ir padaryti vietinius gamintojus mažiau konkurencingus pasaulio mastu. Ypač pažeidžiama yra gamybos ir elektronikos sektoriai, nes jie labai priklauso nuo produktų eksporto užsienyje. Jau matėme panašių situacijų, kai įmonės prarado pozicijas tarptautinėse rinkose po staigių muitų pokyčių. Verslo įmonėms, kurios bando išlikti konkurencingos, vis svarbiau tampa suprasti, kaip šie muitai paveiks tiekimo grandines. Įmonės jau dabar turi pradėti galvoti apie galimus alternatyvius sprendimus ir strategijas, kol problemos neperaugo į pernelyg didelius iššūkius.
ASEAN šalys susiduria su sunkumais, bandydamos valdyti savo diplomatinius ryšius, kai įtampa tarp JAV ir Kinijos didėja, o tai daro įtaką prekybai visame regione. Jei jos nori toliau traukti investicijas ir išlaikyti užsienio verslo susidomėjimą, išlaikyti neutralitetą išlieka svarbu. Kadangi santykiai kasdien darosi vis sudėtingesni, nuoseklūs prekybos politikos sprendimai padeda sumažinti riziką dėl politinių konfliktų. Kai šalys dirba kartu siekdamos bendrų strategijų, tai sustiprina jų pozicijas atskirai ir visą regioną daro ekonomiškai stabiliausiu laikotarpio, kai yra sunku.
EN
Karštos naujienos
